- puvėklis
- 1 puvė̃klis sm. (2) 1. BŽ97 žr. 1 puvėkas: Kokios čia malkos – vieni puvė̃kliai! Ut. Ant lietaus [= lietuje] bestovėdami, puvė̃kliais pavirs visi tavo medžiai Vžns. Šitie puvė̃kliai labai nekaitrūs Sdk. Koks te iš puvė̃klių kaitrumas! Ds. 2. sutrūnijusio medžio gabaliukas, pjaulas: Mėsai vendyt parink puvė̃klių Skdt. Puvė̃klis bitėm rūkyt Ds. Kurmis įsikando mažutį puvėklį – jis, kaip žinoma, naktį žiba – ir, eidamas priešakyje, švietė kaip su žiburiu ilgą ir tamsų koridorių J.Balč.
Dictionary of the Lithuanian Language.